Įsilieti į naują šeimą, kurioje auga ikimokyklinukas, yra nemažas iššūkis, reikalaujantis kantrybės ir specifinių žinių. Ikimokyklinukai mokosi bendravimo meno, savarankiškumo ir valdyti greitai besikeičiančias emocijas. Patėviams ir pamotėms dažnai tenka balansuoti tarp noro patikti vaikui ir ribų brėžimo, o tai neretai sukelia vidinių konfliktų. Suprasdami pagrindinius šio amžiaus tarpsnio raidos ypatumus, patėviai ir pamotės gali ne tik išvengti dažnų auklėjimo klaidų, bet ir sukurti pasitikėjimu grįstą ryšį. Šiame straipsnyje aptarsime ypatumus, kurie padės suprasti vaikų jausmus ir elgesį.
1. Egocentrizmas („Pasaulis sukasi aplink mane“).
Jie mano, kad visi mato ir jaučia tą patį, ką ir jie. Jei vaikas nenori su
jumis dalintis daiktu, tai nėra jūsų atstūmimas ar blogas auklėjimas. Jis tik
pradeda suprasti kitų žmonių perspektyvą.
2. Magiškasis mąstymas. Šiame amžiuje riba tarp fantazijos
ir realybės yra labai plona. Vaikas gali nuoširdžiai tikėti, kad po lova gyvena
monstras arba kad jo mintys gali sukelti įvykius (pvz., „aš pykausi su broliu, todėl
tėvai išsiskyrė“). Tad su monstrais kovokite kardais, o nebandykite įtikinti,
kad jo po lova nėra. Nepatogias situacijas ar taisykles lengviau paaiškinti per
pasakas ar žaidimus, pvz., „kas pirmas apsiaus batus“, o ne per logiką.
3. Konkretus mąstymas. Ikimokyklinukų mąstymas remiasi
tik tuo, ką galima pamatyti, paliesti ar išgirsti čia ir dabar. Jie dar negali operuoti
idėjomis, hipotezėmis ir simboliais, kurių nėra aplinkoje. Jie nesupranta
metaforų ar perkeltinių reikšmių. Pamotės pasakytą frazę „Man jau stogas
važiuoja nuo triukšmo“ ikimokyklinukas gali suprasti labai tiesiogiai ir
pradėti aplinkoje ieškoti judančio stogo.
4. Emocijų bangavimas. Ikimokyklinukai mokosi atpažinti bei
įvardinti emocijas ir po truputį jas kontroliuoti. Šio amžiaus vaikai gali
bijoti gyvūnų, tamsos, netikėtų garsų, raganų, atsikyrimo nuo tėvų. Stiprios
pykčio reakcijos padeda vaikam išlaikyti savo autonomiją „Aš pats!“, nubrėžti
ribą „Nedarysiu!“. Intensyvus verkimas ar rėkimas gali rodyti stimulų
perteklių, nuovargį, troškulį, alkį, ligą ar miego trūkumą. Prie naujų,
nepažįstamų žmonių vaikai dažnai jaučiasi nesaugūs, įsitempę, tad vaikų netinkamas
elgesys, kol dar gerai jūsų nepažįsta, gali sustiprėti.
5. Saugumo ir autoriteto paieškos. Vaikui reikia žinoti, kas bus ir kas
už viską atsakingas. Jiems reikalinga rutina ir aiškios taisykles, kurios
suteikia saugumo jausmą naujoje šeimos struktūroje. Pradžioje patėviams ir
pamotėms geriau būti „smagiuoju suaugusiuoju“ ir kurti ryšį su vaiku, o
pagrindines drausminimo funkcijas palikti biologiniam tėvui/mamai, kol vaikas
jumis visiškai pasitikės.
6. Lojalumo
konfliktas. Tai
specifinis patėvių iššūkis. Vaikas gali jaustis kaltas, jei jam smagu su jumis,
nes jam atrodo, kad taip jis išduoda savo biologinį tėtį ar mamą. Niekada
nekritikuokite biologinio tėvo/mamos girdint vaikui. Skatinkite vaiko ryšį su
jais – paradoksalu, bet tai padės vaikui greičiau jus prisileisti.