Vaikų auklėjimas yra svarbus ir sudėtingas menas. Augant vaikams iškyla vis kiti iššūkiai, skatinantys tėvus ieškoti ir atrasti naujus bendravimo su vaikais būdus. Noriu su Jumis pasidalinti įžvalgomis iš skaityto straipsnio „Tyrimų sintezė apie tai, kas veikia vaikų auklėjime sudėtinėse šeimose“. Mokslininkai apibendrino 56 tyrimus, atskleidžiančius sėkmingo vaikų auklėjimo sudėtinėse šeimose būdus. Pabaigoje rasite nuorodą į originalą, o aš pateikiu 9 pagrindinius tyrimų aspektus, pridėdama pavyzdžių iš savo darbo praktikos.
1. Vaikams geriau, kai taisykles nustato ir drausmina tėvai, o ne patėviai. Daugelis tyrimų parodė, kad vaikai ir patėviai geriau sutaria, kai santykių pradžioje patėviai nedrausmina vaikų. Jie gali vaikams padėti laikytis tėvų nustatytų taisyklių, tačiau neturėtų drausminti. Patėviai turėtų išsakyti pastabas dėl netinkamo elgesio, kaip tai darytų bet kuris atsakingas suaugęs žmogus (pvz., prašyti sumažinti garsą, kai muzika trukdo darbui). Kai kuriasi nauja šeima, vaikai išgyvena daugybę pokyčių, o taisyklės suteikia saugumą ir stabilumą. Taisykles turi nustatyti tėvai – patys ar bendrame šeimos susirinkime.
2. Labai svarbu išlaikyti glaudžius tėvų ir vaikų ryšius. Tėvams susiradus naujus partnerius, vaikai tampa labai jautrūs tėvų - vaikų santykių pokyčiams. Tokiais atvejais vaikai dažnai įvardina, kad jų santykiai su tėvais tapo ne tokie šilti ir artimi. Tėvai, kurie sąmoningai skiria laiką vaikams ir nuolatos rodo šilumą, meilę ir nuoširdžiai domisi vaikų gyvenimu (pvz., pagiria, apkabina, leidžia laiką kartu, žaidžia, skaito jiems, kalbasi su vaikais, valgo kartu, klausia apie pažymius, mokyklą, draugus, pasimatymus), išlaiko artimesnius ryšius su vaikais.
3. Patėviams svarbu ieškoti įvairių būdų, padedančių kurti ryšį su vaikais. Tvirtesnius ryšius su vaikais užmezga tie patėviai, kuriems santykių pradžioje labiau rūpi užmegzti emocinius ryšius, o ne įtvirtinti autoritetą. Patėviams nereikia stengtis atstoti tėvų, bet svarbu tapti artimesniems. Tam pasiekti yra daugybė būdų. Patėviams ir vaikams geriau pažinti vieni kitus padeda kasdienės veiklos, pvz.: pokalbiai apie buities darbus, darbas kartu, išvykų planavimas ir kt. Reguliarus bendravimas užtikrina, kad ryšys palaipsniui atsiras, net jeigu kai kurie vaikai (ypač paaugliai) yra atsitraukę ir labiau domisi reikalais už šeimos ribų. Nebūtinai turite tapti draugais. Yra galimi ir kiti vaidmenys (pvz., mentoriaus, mokytojo, giminaičio).
4. Skirkite dėmesį vaikų norams ir poreikiams. Santykių pradžioje vaikai nebūtinai trokšta užmegzti ryšio su patėviais ir reiktų, kad suaugusieji inicijuotų bet kokias bendras veiklas, kurios padėtų geriau susipažinti. Patėviai, kurie atkreipia dėmesį į vaikų norus ir poreikius, lengviau užmezga ryšį su jais. Stebėjimas, klausymasis, atvirumas vaikų pasakojimams ir dalinimasis informacija apie save yra dažniausi tyrimuose įvardinami santykių mezgimo būdai. Tėvai, kurie geriau pažįsta savo vaikus, galėtų patėviams padėti labiau suprasti savo vaikų elgesį ir jų poreikius. Pvz.: mama galėtų patėviui paaiškinti, kad kai penkiametis Joris atsisako rengtis megztinį ne dėl kaprizų, o jis nori būti didelis ir savarankiškas, o pasiūlymas pasirinkti iš dviejų megztinių jam suteikia daugiau atsakomybės ir laisvės bei užkerta kelią konfliktui.
5. Susitarkite dėl vaidmenų ir taisyklių. Tyrimai rodo, kad vaikams sekasi geriau, kai tėvai ir patėviai sutaria dėl bendrų taisyklių (pvz., ribų, buities atsakomybių) ir patėvių vaidmenų. Svarbu taikyti šiltą bendravimo tėvystės stilių. Vaikai teikia pirmenybę nuoširdžiai, atvirai, šiltai besielgiantiems patėviams.
6. Kurkite veiklas, padedančias įsitraukti į šeimos gyvenimą ir jaustis jos dalimi. Šeimose svarbūs ritualai, kurie apima kasdienes veiklas (pvz. knygos skaitymas prieš miegą, pasidalinimas dienos įvykiais per vakarienę), ir svarbius įvykius (pvz. gimtadienių, Kalėdų ar Velykų šventės tradicijos). Tiek naujų ritualų kūrimas, tiek ankstesnių šeimos ritualų išlaikymas gali padėti kurti šeimos vienybę. Svarbu suderinti ankstesnės šeimos ritualus ir sąmoningai kurti naujas šeimos tradicijas, kurios suteiktų šeimos nariams priklausymo ir išskirtinumo jausmą (pvz., “mūsų šeimoje gimtadienio rytą visada sveikiname sukaktuvininką pripūsdami tiek balionų, kiek metų sukanka šeimos nariui”).
7. Balansuokite tarp dviejų žmonių ir bendrų šeimos veiklų. Santykiai patėvių šeimose gali būti kuriami įvairiais būdais. Veiksmingos yra tiek visos šeimos bendros veiklos, tiek veiklos dviese. Tyrimai apie veiksmingą tėvystę rodo, kad svarbu laiką leisti kartu su vaiku (tik mama ar tėtis, pamotė ar patėvis), tiek praleisti laiką kartu su visa šeima (pvz., buities darbai, išvykos, valgymas kartu). Svarbu įtraukti vaikus į veiklų planavimą ir kartu nuspręskite, ką veiksite. Tai gali būti stalo žaidimų vakaras, pietų gaminimas namuose ar vakarienė restoranuose – tinka bet kokia veikla, kurioje šeimos nariai linksmai leidžia laiką kartu. Prieš pradedant kartu gyventi ypač svarbios bendros įtraukiančios veiklos, kurios palengvintų patėvių, pamočių ir vaikų pažintį bei ryšio kūrimą.
8. Realistiškų lūkesčių turėjimas. Kuriant sudėtinę šeimą nėra aiškių scenarijų ar gairių, kokie turėtų būti patėvių santykiai ir vaidmenys. Todėl labai svarbu kalbėtis apie skirtingų šeimos narių lūkesčius vieni kitiems. Adekvatūs ir pasiekiami lūkesčiai vaikų auklėjimo srityje yra svarbūs tiek vaikams, tiek suaugusiems. Nerealūs lūkesčiai sukelia daug nerimo ir įtampos. Pavyzdžiui, tikėtis, kad patėviai ir vaikai iš karto pajus meilę vienas kitam ir laukti, kad patėvių šeima iš karto veiks kaip pirmoji šeima netrukus po susiformavimo, yra du dažniausi nerealūs įsitikinimai. Protingi lūkesčiai yra (a) supratimas, kad nauji santykiai užtruks, kol susikurs artimas ryšys, (b) žinojimas, kad šeimos santykiai vystysis dinamiškai, šeimos nariai jausis kartais artimesni, kartais atitolę, ir (c) priėmimas, kad reikės įdėti nemažai pastangų, kompromisų ir aiškinimosi, kad sudėtinė šeima pasijaustų darnia šeima.
9. Bendradarbiaukite. Apžvelgti tyrimai rodo, kad vaikams ir suaugusiems sekasi geriau, kai visos tėvų poros (t. y. biologiniai tėvai, patėvių ir tėvų poros) geba bendradarbiauti ar bent jau nekonfliktuoti vaikų akivaizdoje. Tėvai, gyvendami atskirai, neturi būti geriausi draugai, tačiau vaikams ypatingai svarbu, kad auklėdami vaikus jie bendrautų kaip verslo partneriai. Vaikų neįtraukimas į tėvų ginčus padeda sumažinti vaikų jaučiamą lojalumo konfliktą ir mažina jų stresą bei nerimą. Rekomenduojamas „atsargus“ bendravimas, stebint ir kontroliuojant save, kokią informaciją atskleidžiate savo vaikams. Svarbu nemeluoti, bet ir nesuteikti per daug informacijos, kuri gali jiems pakenkti.
Nuoroda į originalų tyrimą: