Brolių ir sesių santykis visuomet bus ypatingas. Kartais labai glaudus, kartais priešiškas, bet dažniausiai besikeičiantis - vieną akimirką vaikai žaidžia, o kitą jau pykstasi. Šeimoje vaikai mokosi bendravimo subtilybių: kaip pakviesti kitą žaisti kartu, kaip apginti savo nuomonę ir interesą, kaip spręsti kylančius konfliktus, derėtis, kaip susitaikyti. Tačiau tėvams ne visada lengva atrasti būdus, kaip padėti vaikams viso to išmokti.
Paskutiniu metu konsultacijose tėvai užduoda klausimus, ką daryti, kai broliai ir seserys pešasi, nesutaria, vienas kitą nuolat erzina ar muša. Todėl norėčiau su Jumis pasidalinti pagrindiniais atsakymais ir rekomendacijomis iš Adele Faber ir Elaine Mazlish knygos „Mano vaikai nesipyksta: kaip padėti vaikams gyventi taikiai, kad ramiai gyventumėte ir jūs“.
Supraskite, įvardinkite ir legalizuokite vaikų neigiamus
jausmus brolių ir sesių atžvilgiu
Įsivaizduokite, kad jūsų vyras parveda į namus naują moterį ir žmonai sako: "žiūrėk, kokia ji miela, ji dabar gyvens su mumis ir, tikiuosi, kad jūs
puikiai sutarsite“. Kokie jausmai užplūsta tai skaitant? Panašiai ir vaikai gali
pasijausti, kai namuose atsiranda kūdikėlis, kuris pasiima didžiumą tėvų
dėmesio, verkia naktimis, o paūgėjęs pradeda imti jūsų daiktus. Todėl, išgirdę negatyvius
jausmus brolių ar sesių atžvilgiu, jūs galite:
·
parodyti, kad juos suprantate. Kai atbėga
penkiametė skųstis: „brolis mane pavadino kvaila žiurke“, labai norisi jai
pasakyti „nekreipk į jį dėmesio“, bet daug geriau būtų įvardinti kilusį vaikų jausmą, pasakykite „jis tave
tikrai supykdė“.
· padėti jausmus išreikšti per simbolinius daiktus ir kūrybą. Paprašykite, kad vaikai nupieštų, kaip jie jaučiasi, parašytų broliui laišką, su žaislais suvaidintų įvykusią situaciją;
· stabdyti smurtą ir pamokyti, kaip kitaip vaikai gali išreikšti pyktį. Galima sakyti: „nesimušk, geriau žodžiais pasakyk broliui, koks esi supykęs“, „neprasivardžiuok, o pasakyk, kas tau nepatinka ir ko tu norėtum“;
·
leisti fantazuoti ir įsivaizduoti norimas situacijas, kurių šeimoje nėra ir turbūt nebus. Kai keturmetis sako: „išvežk tą leliuką
iš čia!“, labai norėtųsi pasakyti, kad taip kalbėti negalima, kad brolis turi
mylėti sesutę, bet vaikui bus lengviau, jei įvardinsite vaiko norą ir savijautą: „kartais tau norisi, kad sesės čia visai nebūtų. Nelengva, kai mama tiek dėmesio jai skiria“.
Nelyginkite vaikų tarpusavyje
Dažnai tėvai vaikus lygina tarpusavyje norėdami, kad vaikas pradėtų tinkamai elgtis ar norėdami pagirti.
·
Venkite lyginti bardami. „Žiūrėk, kaip
Jonas greitai apsirengė“, „Emos niekada nereikia tiek daug laukti“. Tėvai nori
gero, kad kitas vaikas pasistengtų ir elgtųsi taip pat gerai, kaip jo brolis ar
sesė. Bet palyginimo rezultatas yra panašus į pavyzdį su viršininku, kuris jums
sako: „tavo kolega ataskaitą jau seniai baigė, kodėl negali būti toks, kaip
jis!“ Ar toks pasakymas paskatintų jus paskubėti? Išgirdę palyginimą su broliu
ar sese, vaikai jaučiasi mažiau svarbūs ir kompetentingi, mažiau vertinami, palyginus su broliu ar sese. O šie jausmai skatina norą atsikeršyti arba tikrai
nepadeda draugiškų santykių kūrimui. Įdomu, ką Jūs pagalvotumėte apie viršininko
pagirtąjį kolegą?
·
Venkite
lyginti girdami. „Koks tvarkingas tavo kambarys, ne taip kaip brolio, kur
gali koją išsisukti“. Sunku ne tik tam vaikui, kurį lygina su tinkamai besielgiančiuoju, tačiau lygiai taip pat sunku ir tam, kuris rodomas kaip
pavyzdys. Jeigu vaikas dažniausiai įvardinamas, kaip tvarkingas, klusnus, ramus,
jis visada bus įsitempęs, kad neprarastų tėvų meilės ir savo išskirtinio
statuso. Išgirdus, kad jūs giriate brolį ar
seserį, vaikai dažnai tai priima kaip nuvertinimą. Geriau įvardinkite vaiko džiaugsmą ar pastangą „matau, kad labai džiaugiesi savo pažymiu“, „tu įdėjai
daug pastangų, kad gautum šį medalį“.
Su vaikais nereikia elgtis
vienodai, su jais reikia elgtis individualiai
· Užuot siekę kiekvienam vaikui duoti po lygiai, atsižvelkite į individualius kiekvieno vaiko poreikius. Net jeigu su liniuote matuodami padalinsite pyragą, vis tiek kuris nors vaikas gali jaustis, kad buvo padalinta neteisingai. Todėl svarbu suprasti kiekvieno savo vaiko poreikius ir duoti tai, ko jiems reikia. Galite paaiškinti, kad pirkote dukrai batus, nes ji jau išaugo savuosius, o broliui batų nepirkote, nes jie dar visai geri.
· Užuot sakę, kad visus mylite vienodai, parodykite, kad juos mylite individualiai. Kai vaikas jums sako, kad sesę mylite labiau už jį, jam nereikia patikinimo, kad jūs visus mylite vienodai. Pasakykite jam, kad jūsų meilė vaikui ypatinga: „tu man vienintelė tokia Rugilė, mokanti prajuokinti ir užduodanti pačius netikėčiausius klausimus“.
·
Savo laiką vaikams skirkite atsižvelgiant į poreikį, o nevisiems po lygiai. Gali atrodyti, kad turite savo dėmesį ir laiką vienodai padalinti kiekvienam vaikui, tačiau ir čia svarbu atsižvelgti į individualius vaikų
poreikius konkrečiu momentu. „Rytoj sesei kontrolinis ir aš turiu jai padėti
pasiruošti. Kai baigsiu, mes galėsime pažaisti“.
·
Atpažinkite ir įsivardinkite sau, jeigu
jaučiate didesnį prielankumą kuriam nors iš vaikų. Tėvai gali jausti
skirtingus jausmus skirtingiems vaikams ir dažnai dėl to jaučiasi kalti. Galbūt jūs abu esate labiau panašūs – panašiai aktyvūs, mėgstate gaminti, dainuoti ar sportuoti. Galbūt labiau
suprantate vaiką, nes jis, kaip ir jūs, yra pirmagimis, tad norisi jį ginti nuo
jaunėlių ir t.t. Taip jau būna, kad kartais ne visi vaikai vienodai „limpa“. Tačiau svarbu su vaiku nesielgti, kaip su numylėtiniu, nes tuomet jis patirs daug
priešiškumo iš savo brolių ir sesių, pajutusių nelygybę. Jeigu yra toks vaikas,
kurį sunku priimti ir suprasti, reiktų bandyti įžvelgti jo išskirtinumą ir
padėti pajusti tą išskirtinumą jam pačiam.
· Jeigu atpažinote, kad Jūsų šeimoje vienas vaikas užima skriaudžiamojo (aukos) vaidmenį, o kitas – "blogiečio", padėkite abiem atrasti savo kitas puses. Parodykite skriaudikui, kad jis gali būti geras, švelnus ir rūpestingas, o tam, kurį skriaudžia – kad jis pajėgus apsiginti. Parodykite vaikams, kad jie gali elgtis kitaip: „Barbora, žinau, kad moki draugiškai žaisti, taip ir padaryk“, „Jonai, tu irgi moki daryti baisias grimasas, ir tu išgąsdink brolį!“.
Kai vaikai susipeša
Dažna rekomendacija yra nesikišti į vaikų barnius ir leisti
jiems patiems spręsti kylančius konfliktus, nesiimant teisėjo rolės. Geriau pasirinkite tarpininko. Jeigu nėra grėsmės vaikų sveikatai, gali padėti tokia veiksmų
seka:
1.
Pasakykite, kad suprantate vaikų pyktį vienas
kitam. Kartais tik tokio pasakymo užtenka, kad vaikai nusiramintų. Pvz. „Matau
rimtai susiginčijote. Abu norite žaisti su tuo pačiu kardu".
2.
Dėmesingai išklausykite kiekvieno pasakojimą.
3.
Parodykite, kad suprantate problemos
sudėtingumą. "
4.
Pasakykite, jog tikite, kad vaikai sugebės rasti
abiem pusėms tinkantį sprendimą. "Tikiu, kad pasitarę galite nuspręsti, ką darysite su kardu".
5.
Išeikite iš kambario.
Tačiau ne visada to užtenka ir po kelių minučių galite vėl
girdėti riksmus ir įsivaizduokime, kad šį kartą vaikai susimušė. Kai muštynės
gali baigtis sužeidimais, siūlomi šie žingsniai:
1.
Pasakykite, ką matote „Matau abu pradėjote
spardytis“.
2.
Nustatykite ribas „Aš neleisiu nieko skriausti“
arba „Mums visiems reikia atvėsti“.
3.
Išskirkite „Jums pavojinga būti kartu. Keliaukite
abu į savo kambarius atvėsti, kad vėliau galėtumėte žaisti be muštynių“.
Į vaikų peštynes įsiterpiame ne tam, kad paskelbtume nuosprendį,
kuris teisus, bet tam, kad vaikai išlaikytų tarpusavio ryšį ir išmoktų savo
poreikius apginti be smurto.
Kartais vaikai sako, kad žaidžia muštynes, kurios po kurio
laiko baigiasi verkimu. Tokiu atveju namuose praverstų taisyklė, kad šį žaidimą
galima žaisti tik tuomet, jeigu sutinka abu žaidėjai. Jeigu kažkuris nebenori
žaisti, turi pasakyti „stop“ ir abu turi sustoti.
Tai tik keletas pasiūlymų iš knygos. Labai rekomenduoju
perskaityti ją visą, kur rasite įvairių pavyzdžių, atsakymų į tėvų klausimus bei
rekomendacijomis pasinaudojusių tėvų pasakojimus.
-